Edeno sodas

Edeno sodas

Režisierius ir scenaristas Algimantas Puipa kviečia žvilgtelėti į rojaus prieangį. Naujausiame jo filme „Edeno sodas“ pamatysime klestinčią ateities Lietuvą bei šį paveikslą dar labiau išryškinantį prabangų ir linksmai pakvaišusį senjorų gyvenimą.

Rašytojos Janinos Survilaitės romanų motyvais sukurtame „Edeno sode“ sutiksime daugelį legendinių senosios kino mokyklos atstovų. Savo profesionalumą, įsijautimą ir improvizaciją juostai dovanojo nepamirštami Juozas Budraitis, Gražina Balandytė, Vaiva Mainelytė, Vytautas Paukštė, Vidas Petkevičius, Danutė Juronytė ir daugelis kitų žinomų mūsų kino veidų.

Utopinėje režisieriaus vizijoje ekonominė gerovė į Lietuvą traukia imigrantus, o turtingi lietuviai iš viso pasaulio grįžta į tėvynę praleisti gyvenimo saulėlydžio. Neseniai savo vyrą palaidojusi emigrantė iš Švedijos Linda (akt. Viktorija Kuodytė) gauna darbą išskirtiniame pensionate „Edeno sodas“. Čia, ant ežero kranto įsikūrusiame senoviniame dvare, dienas leidžia pagyvenę milijonieriai. „Edeno sode“ Linda susipažįsta su išskirtinėmis šios įstaigos taisyklėmis ir pačias netikėčiausias senjorų užgaidas pasiryžusiu vykdyti personalu. Pamažu moteris apsipranta su vilos gyventojais ir ima prie jų prisirišti.

„Edeno sodo“ senjorai savaip išgyvena senatvės ūkanas ir prošvaistes, tačiau nepasiduoda sąstingiui. Anos Kareninos vaidmens negalinti išsižadėti garsi aktorė (Vaiva Mainelytė) ryžtasi dar vienai meilės avantiūrai, ekscentriška našlė (Gražina Balandytė) šokdina visą vilos personalą, o senas profesorius (Vytautas Paukštė) vis dar jaučiasi esąs mokslininkų konferencijoje. Tuo metu aristokratiškam pulkininkui (Povilas Stankus) labiau rūpi jaunos slaugytojos ir piršlybos. Šalia jų įsikūręs garsus psichiatras (Juozas Budraitis) serga nepagydoma liga ir mėgina išskleisti amžinųjų klausimų lygties nežinomuosius.

Filme paliečiamos mirties, tikėjimo, eutanazijos, gyvenimo geismo ir prarasto laiko ilgesio temos, tačiau rimtumą čia pat keičia ironija ir sarkazmas. „Edeno sodas“ keri kontrastu tarp gamtos apsupto dvaro bei ateities Vilniaus vaizdų. Šis dvilypumas tampa talpia metafora brandai ir jaunystei, ramybei ir judesiui. Kiekvienas žmogus senatvę bando pažinti savaip. Pokalbyje su ja A. Puipai pavyksta rasti lengvumo, šviesių horizontų ir žaismo, filmo herojai moka džiaugtis gyvenimu.